Daugiakalbė aplinka – ne vien šių laikų realija. Daugiakalbės visuomenės egzistavo visada, ir vienas žinomiausių pavyzdžių – tai Jėzaus laikų Palestina – žydų žemė, okupuota Romos. Romos Imperija, žinoma, atsinešė lotynų kalbą, o ligua franca visuose Artimuosiuose Rytuose tuo metu buvo (senovės) graikų. O štai dėl vietinės – žydų – kalbos yra paplitusi klaidinga nuomonė, kad tai buvo hebrajų kalba.
Hebrajų kalba buvo iš tikrųjų vartojama tų laikų Palestinoje, tačiau tik religiniuose ritualuose. Net kai hebrajiškai buvo skaitoma Tora (pirmos penkios Biblijos knygos), besiklausantys jos beveik nesuprasdavo ir perskaitytą tekstą tekdavo versti į aramėjų kalbą, kuri ir buvo gimtoji Jėzui Kristui, visiems apaštalams ir Palestinos bei kitų rytų šalių žydams.
Aramėjų kalbos istorija – ilga, turtinga ir permaininga, tad jos įtakos žmonijos kultūrai negalima nuvertinti, todėl skaudu, kad dauguma žmonių, net ir išsilavinusių, apie ją nieko nėra girdėję. Pradėkim nuo legendos, kad aramėjiškai šnekėjo Adomas ir Ieva. Tačiau, ko gero, neegzistuoja nė viena tauta, kurios nacionalistai nepriskirtų žmonijos protėviams savo kalbos.
Laikoma, kad aramėjų kalba buvo gimtoji Abraomui arba, atsižvelgiant į tai, jog Abraomas tikriausiai yra mitologinė asmenybė, gentims, migravusioms iš Šiaurės Mesopotamijos į Palestiną ir tapusioms žydų tautos protėviais. Sakralinė hebrajų kalba ir šiuolaikinė hebrajų kalba (Izraelio valstybinė) kilo iš kanaaniečių, tuo metu gyvenusių Palestinoje, kalbos, kurią netrukus parėmė ir žydai.
Šias raides daugelis laiko hebrajiškomis:
Izraelyje, Sirijoje, Turkijoje, Irane, Irake, Armėnijoje, Gruzijoje siriškai/aramėjiškai kalbančios bendruomenės egzistuoja iki šiol. Jų kasdien vartojama kalba žymiai pasikeitė nuo aramėjų kalbos klestėjimo laikų, tad dabar jau tenka kalbėti apie kelias naująsias aramėjų kalbas, kurios ir vadinasi skirtingai: asirų, chaldėjų ir kt.
Lietuvoje, be abejo, buvo aramėjų kalbos žinovų gausioje vietinėje žydų bendruomenėje, nes abu Talmudai – Babilono ir Palestinos – parašyti aramėjiškai. Tikriausiai yra mokančių aramėjiškai ir dabartinėje Lietuvos žydų bendruomenėje.
Beje, Palestinos talmudas parašytas Jėzaus dialektu. Jei įdomu, galite pasiklausyti (ir net pasimokyti) čia:
Akademiškai, panašu, kad aramėjų kalba Lietuvos universitetuose nestudijuojama. Tačiau šiais metais Kaune nedideliu tiražu išleista Juozo Elijo parengta knyga „Gyvieji Kristaus žodžiai aramėjų kalba“, kur surašyti visi Jėzaus žodžiai iš keturių Evangelijų lietuvių bei aramėjų kalbomis su apytiksle transkripcija. Jei kam įdomu, internetinėse parduotuvėse ji dar yra.
.jpg)
O man lieka pasveikinti jus su šventėmis ir palinkėti nenuobodžių darbų, augančių pajamų, kantrybės, stiprybės ir sėkmingos karjeros šių laikų daugiakalbiame versle.
* 
* 
* 
* 
Hebrajų kalba buvo iš tikrųjų vartojama tų laikų Palestinoje, tačiau tik religiniuose ritualuose. Net kai hebrajiškai buvo skaitoma Tora (pirmos penkios Biblijos knygos), besiklausantys jos beveik nesuprasdavo ir perskaitytą tekstą tekdavo versti į aramėjų kalbą, kuri ir buvo gimtoji Jėzui Kristui, visiems apaštalams ir Palestinos bei kitų rytų šalių žydams.
Aramėjų kalbos istorija – ilga, turtinga ir permaininga, tad jos įtakos žmonijos kultūrai negalima nuvertinti, todėl skaudu, kad dauguma žmonių, net ir išsilavinusių, apie ją nieko nėra girdėję. Pradėkim nuo legendos, kad aramėjiškai šnekėjo Adomas ir Ieva. Tačiau, ko gero, neegzistuoja nė viena tauta, kurios nacionalistai nepriskirtų žmonijos protėviams savo kalbos.
Laikoma, kad aramėjų kalba buvo gimtoji Abraomui arba, atsižvelgiant į tai, jog Abraomas tikriausiai yra mitologinė asmenybė, gentims, migravusioms iš Šiaurės Mesopotamijos į Palestiną ir tapusioms žydų tautos protėviais. Sakralinė hebrajų kalba ir šiuolaikinė hebrajų kalba (Izraelio valstybinė) kilo iš kanaaniečių, tuo metu gyvenusių Palestinoje, kalbos, kurią netrukus parėmė ir žydai.
Šias raides daugelis laiko hebrajiškomis:
Bet tai taip pat klaidinga nuomonė. Šios raidės aramėjiškos. Maždaug VIII amžiuje iki Kristaus aramėjai pritaikė savo poreikiams finikiečių raštą, o vėliau aramėjų raštą perėmė ir žydai.
Aramėjų kalbos aukso amžius prasidėjo VI amžiuje iki Kristaus, kai ji išplito nuo Egipto iki Indijos ir tapo oficialiąja Persų Achemenidų imperijoje. Aramėjų kalbos viešpatavimas šiame didžiuliame regione tęsėsi iki pat arabų musulmonų užkariavimų VIII amžiuje po Kristaus ir net ilgiau.
Sunku patikėti, bet visi šie raštai kilo iš aramėjų rašto:
Žydai ilgus amžius vartojo savo šventąją hebrajų
kalbą – iki pat Babilono nelaisvės (VI amžiuje Babilono karalius užėmė
Jeruzalę ir išvarė Judėjos gyventojus į Babiloną, kur jie perėmė giminingą savo
gimtajai aramėjų kalbą – panašiai praeitame amžiuje buvo rusifikuoti
ukrainiečiai ir gudai). Biblijos Danielio knyga, pasakojanti apie Babilono
laikotarpį, parašyta jau aramėjiškai. Persų išlaisvinti iš Babilono nelaisvės
žydai sugrįžo į Palestiną jau aramėjakalbiai, o hebrajų kalba liko tik
sakralinė.
Būtent
aramėjiškai turėjo nuskambėti arkangelo Gabrielius žodžiai Mergelei Marijai
apie būsimą Jėzaus gimimą, tapę vėliau žinoma rožančiaus malda. Pasiklausykite
(žinoma, kalba nuo tų laikų ženkliai pasikeitė, bet tai vis tiek jų kalba):
Ir be jokios abejonės būtent aramėjiškai pirmą kartą nuskambėjo Viešpaties malda („Tėve mūsų“). Štai:
Mes daug žinome apie tai, kaip krikščionybės plėtra visiems laikams pakeitė Europą, bet Azija, dažnai vadinama „neeuropietiška civilizacija“, pirmame tūkstantmetyje po Kristaus irgi buvo sparčiai ir sėkmingai „krikščionizuojama“ iki pat Japonijos – tuo užsiėmė aramėjiškai kalbantys krikščionys, dažniausiai iš Sirijos, todėl ir kalba pradėta vadinti sirų. Štai siriški užrašai žymiajame Kinijos krikščionybės paminkle „Siano steloje“:
Arabams užkariaujant vis daugiau teritorijų, arabų kalba (vėl gi gimininga) palaipsniui išstūmė aramėjų. Bet aramėjų kalba nedingo ir išsilaikė įvairiose šalyse iki šiol. Pirmiausia ji išsilaikė bažnyčioje (toks istorijos posūkis: dabar hebrajų kalba yra kasdienė, o sirų/aramėjų – sakralinė). Tam tikros Artimųjų Rytų katalikų mišių dalys visada tariamos siriškai (net jei pačios mišios vyksta arabiškai, prancūziškai, angliškai ar kokia kita kalba):
Izraelyje, Sirijoje, Turkijoje, Irane, Irake, Armėnijoje, Gruzijoje siriškai/aramėjiškai kalbančios bendruomenės egzistuoja iki šiol. Jų kasdien vartojama kalba žymiai pasikeitė nuo aramėjų kalbos klestėjimo laikų, tad dabar jau tenka kalbėti apie kelias naująsias aramėjų kalbas, kurios ir vadinasi skirtingai: asirų, chaldėjų ir kt.
Lietuvoje, be abejo, buvo aramėjų kalbos žinovų gausioje vietinėje žydų bendruomenėje, nes abu Talmudai – Babilono ir Palestinos – parašyti aramėjiškai. Tikriausiai yra mokančių aramėjiškai ir dabartinėje Lietuvos žydų bendruomenėje.
Beje, Palestinos talmudas parašytas Jėzaus dialektu. Jei įdomu, galite pasiklausyti (ir net pasimokyti) čia:
Akademiškai, panašu, kad aramėjų kalba Lietuvos universitetuose nestudijuojama. Tačiau šiais metais Kaune nedideliu tiražu išleista Juozo Elijo parengta knyga „Gyvieji Kristaus žodžiai aramėjų kalba“, kur surašyti visi Jėzaus žodžiai iš keturių Evangelijų lietuvių bei aramėjų kalbomis su apytiksle transkripcija. Jei kam įdomu, internetinėse parduotuvėse ji dar yra.
.jpg)
* 
* 
* 
* 
